Kelios minutės iki vidurnakčio. Graži vasario naktis. Šviesi, apšviesta saulės atspindžio mėnulyje šviesos, tyli. Ramu aplinkui, taiku.
Šviečia pilnatis. Mėnulio šventė, mėnulio ryškiausios mėnesio dienos. Jis šviečia drąsiai, lyg sakydamas, kad viskas aplinkui dabar apklota magiška pilno Žemės palydovo skraiste. Dangus lyg užklotas įskilusio ledo šydu, greitai plaukiančio virš mano galvos ir karts nuo karto parodančio už jo slypinčios galaktikos platybes. Matau ryškią žvaigždę greta mėnulio. Ji, atrodo, plaukia, skrenda kažkur skubėdama. Maniau, kad tai mūsų kaimynų kelionė, deja apsirikau. Norėjau tuo tikėti, patikėjau minutę, kelias. Buvo gera įsivaizduoti matant galaktikos gyventojų gyvenimą. Ne, visgi žiburiukas danguje sklando visatos raizginio taške, tai tik debesų ižo iliuzija, ji niekur neskuba. Tai ne kaimynai. Stovi, laukia. Matau visatos dalį virš savo galvos.
Nuleidus akis matau tylų naktinio poilsio išskubėjusį miestą. Nusišypsau. Gražu mūsų Žemėje. Kiekvienas lopinėlis, atrodo, toks šiltas ir jaukus, savas, mylintis. Spinduliuojantis gyvybę, gėrį. Jaučiuosi laiminga, gimusi šioje realybėje, šioje Žemės planetos realybėje tarp nesuskaičiuojamo kiekio kitų realybių ir pasaulėlių. Čia aš galiu svajoti ir tikėti savo svajonėmis vis palikdama vietos mistikai, nes visa, kas vyksta už žemiečių suvokiamų ribų, tėra tik hipotezės.
Ramybė ir yra harmonija, pilnatvė, o aš ją jaučiu. Jaučiu visatos bangas savo kūne. Aš esu visata. Kiekvienas net menkiausias lopinėlis yra visata. Mes esame visuma, bendras ryšys, išsiskleidęs meilės žiedas.
Aš myliu gyvenimą, kaip ir myliu tave. Myliu viską, visatą.
ॐ
