sausio 17

Sėdėjau hair cocktail bare, laukiau Martyno ir nežinojau kur dėtis. Tai nusprendžiau parašyti.


Mylėk gyvenimą, mylėsi ir pats save. Arba atvirkščiai: mylėk save, tik tyrai, ignoruodamas besiveržiantį egoizmą ir savimeilę, ir mylėsi gyvenimą! Ne tik jo subjektyviai suprantamą grožį,  bet ir pyktį, tamsą, antipatijas, kurios pamilus praras savo engiamą vardą. Visa tai susimaišys su nuostabia akį traukiančia estetika ir perkels į kitą būvio erdvę,  lyg aukštesnę, pakilesnę sąmonės pasaulėlio ertmę. Kažin, ar kas norėtų pasprukti iš to psichodeliškai magiško pasaulėlio į pilkai-juodai-baltą "realybės" pasaulį. Realybė yra tai, ką tu pats tuo vadini. Net sapnai yra realybė. Juos matai, jie egzistuoja, todėl jie yra realūs. Galbūt ne fiziškai,  galbūt ne šioje mėlynosios Žemės planetoje, bet jie yra. O kam atsiriboti tuo, ką matome sapnuodami, o tiksliau jaučiame,  jei turime visus tris jutimus: regą, klausą ir jutimą. Kiekvienas mūsų turime didžiausią laisvę "point of view" pasirinkimui. Mylėkim gyvenimą ir jis mylės tave. Cheers!

Komentaras

.. tęsiant praeito įrašo temą.

___________________________________________________

Būtent, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, todėl turiu blog'ą, kuriame reiškiu savąją. 

Ir labai malonu, kad parašei tai, kokias Tau mintis sukėlė mano įrašas. Įvairūs komentarai visad laukiami.

Bet luktelk, anonime, aš juk ne veltui įterpiau faktą, jog suprantu kiekvieno individo skirtingą galvoseną:

Tokie pastebėjimai primena, kad ne visų galvose mintys samprotauja tuo pačiu greičiu ir svarsto apie tuos pačius dalykus. Aš tai, žinoma, pilnai suprantu, tačiau retkarčiais kažkoks blokas, nenorintis įsileisti supratimo, priverčia tai pamiršti.

Šios eilutės atskleidžia net neužšifruotą faktą, jog puikiai suprantu, kad kiekvienas iš mūsų turime skirtingų kompleksų ir skirtingu metu imame žiūrėti į santykius rimtai. Aš tolerantiška, todėl tai priimu kaip "ne savo planetos žmonių" reiškinį ir tiek, nesmerkiu to.

Žmonės skirtingi, visi tai puikiai žinome ir girdėjome, bet visgi pasikartosiu. Aš tokia, tu anoks. Nieko keisto ar įspūdingo, tiesiog man tai kelia milžinišką smalsumą ir verčia raukyti antakius.

Panašu, kad anos planetos mąstymo planą galėsiu perprasti tik teoriškai, ne praktiškai.

Tačiau visgi mane neramina tai, kodėl išvis egzistuoja toks klausimas, kaip kad nuo kelerių metų derama/reikia pradėti galvoti apie santykius rimtai? Ar tai yra kažkokia lyg į marmurą amžiams išgravituota taisyklė, kad kiekvieno jaunuolio brendimo eigoje turi pasireikšti šitokios mintys? Mano ( nesuklysiu sakydama, kad ne mano vienos ) paauglystėje to nepasireiškė. Ne, nemeluoju. Kam man meluoti savo pačios internetiniame dienoraštyje. Niekada nenorėjau būti su vaikinu just for fun ar kad būčiau jo draugų kompanijoje.. arba dar dėl kokių nors priežasčių. Kiekvienąkart patekusi į tą sankryžą, kuri išsišakoja į "likime draugais. TIK draugais" ir "taiptaiptaip,noriu būti su tavimi visą gyvenimą. Taip, tu mano žmogus!" nebuvo jokių tarpinių variantų. Nes norėjau rasti savo žmogų. Savo, su kuriuo galėsiu praleisti gyvenimą, kuriam nereikės parinkti tam tikros kaukės, kurį matysiu visiškai laisvą, atvirą, kurio mąstymas sutaps su manuoju.. ir dar daug kitų labai svarbių dalykų. 

Tuolab aštuoniolikos - devyniolikos metų žmonės toli gražu nėra nepajėgūs mąstyti ir priimti sprendimų kūdikėliai. Kiek daug tokio amžiaus žmonių vardų jau nuaidėjo per visą pasaulį dėl savo pasiekimų! Nekalbu apie grožį ar komercijos pagrindu vykdytus projektus, pvz pop muzikos jaunieji atlikėjai (o visgi jų šlovė nebūtų tokia didinga, jei jų tėveliai nebūtų sukišę tų kelių tuzinų tūkstančių šlamančiųjų žymiems ir įtakingiems prodiuseriams) arba realybės šou skandalistus. Tai kaip ir įrodo, jog nereikia mums savęs taip gailėti ir bijoti lįsti į atvirą vandenyną, nereikia bijoti pasitikėti savo tikraisiais troškimais, o ne vaikiškai, bet saugiai, tūnoti tėvelių užantyje ir lyg skirtingų skonių saldainius ragauti įvairiausias patirtis. Bet tik šiaip sau, o ne rimtai. Na nes o kam gi rimtai, mes juk dar tėvelių mažyliai.. 

Ne, nesam tokie ir nėra reikalo taip galvoti. 

Vsigi galbūt tai veda į nepasitikėjimą savimi? Panašu, kad taip. Saugumo jausmo stoka, kurią glaisto žinojimas, kad visa tai nėra rimta.

P.S. Ne, tai nėra susireikšminimas, o tik minčių išdėstymas garsiai. 

R.

Mokykla

• Nemaniau, kad vėl teks lyg iš seniai užkastų praeities požemių išvysti kai kurias situacijas. Man tai patinka, žinoma. Puiki socialinė ekskursija po jau istorija tapusius koridorius. Šiandien prisipildžiusi ir bene išsiurbusi iš žmonių, kurie to net nespinduliavo (ir tikrai neįtarė), to taip išsiilgto rūpesčio ir jaukumo jausmo ir vėl į viską ėmiau žiūrėti iš stebėtojo pazicijos. Vėl tame burbule, kuriame net oras, atrodo, kitokio tankio ir jutimo, nei kad visur aplinkui.

  
  

  Tokie pastebėjimai primena, kad ne visų galvose mintys samprotauja tuo pačiu greičiu ir svarsto apie tuos pačius dalykus. Aš tai, žinoma, pilnai suprantu, tačiau retkarčiais kažkoks blokas, nenorintis įsileisti supratimo, priverčia tai pamiršti. Šiandien teko susidurti su situacija, kai bendraklasis neatsargiai išsidavęs gėdijosi to, jog turi merginą. Na taip, santykiai, toli gražu, ne tokie, kokių siekiu, puoselėju ir noriu aš (mehehehhee ir netgi turiu), bet visgi jie drauge, o tai reiškia, kad yra kažkokia abipusė trauka. Galbūt todėl, nes siekia kažkokios naudos, kad ir noro turėti bent ką nors, noro išmokti pažinti priešingą lytį ar dar kas nors iš tos operos (tai man, žinoma, nepriimtina), bet visgi SIEJA. Ir gėdytis to.. Oh well. Maniau, kad kuklumas kalbant apie santykius išnyksta peržengus ~6-7-8 klasių ribą. Vieniems anksčiau, antriems vėliau. Na bet.. Bet dvyliktoje.. Aštuoniolikos, kai kurie beveik devyniolikmečiai, o śitaip elgiasi. 

  Wow.

  
  

  Dar viena įdomi patirtis šiandieną pasitaikė paprasčiausiai betiksliai, niekur neskubant vaikštinėjant viename iš mokyklos korpusų. Puikus būdas matyti skirtingus besiformuojančius arba jau sugadintus Ego tiesiog einant siauru koridoriumi. Mimikos, gestikuliavimas, noras garsiau sušukti, keiksmažodžiai ir įžeidimai tiesiog iš tolo rėkia "I'm better than you", o pro praviras klasės duris matosi mergaitė, su tokia perdėta savimeile žiūrinti į veidrodį.

  
  

  Viskas taip įdomu. Tokie absolutely kasdieniai vaizdai manęs niekad nenustoja žavėti.

  Žmonės įdomūs.

  
  

  
  

  R.