Vasario 2

Kelios minutės iki vidurnakčio. Graži vasario naktis. Šviesi, apšviesta saulės atspindžio mėnulyje šviesos, tyli. Ramu aplinkui, taiku.

Šviečia pilnatis. Mėnulio šventė, mėnulio ryškiausios mėnesio dienos. Jis šviečia drąsiai, lyg sakydamas, kad viskas aplinkui dabar apklota magiška pilno Žemės palydovo skraiste. Dangus lyg užklotas įskilusio ledo šydu, greitai plaukiančio virš mano galvos ir karts nuo karto parodančio už jo slypinčios galaktikos platybes. Matau ryškią žvaigždę greta mėnulio. Ji, atrodo, plaukia, skrenda kažkur skubėdama. Maniau, kad tai mūsų kaimynų kelionė, deja apsirikau. Norėjau tuo tikėti, patikėjau minutę, kelias. Buvo gera įsivaizduoti matant galaktikos gyventojų gyvenimą. Ne, visgi žiburiukas danguje sklando visatos raizginio taške, tai tik debesų ižo iliuzija, ji niekur neskuba. Tai ne kaimynai. Stovi, laukia. Matau visatos dalį virš savo galvos. 

Nuleidus akis matau tylų naktinio poilsio išskubėjusį miestą. Nusišypsau. Gražu mūsų Žemėje. Kiekvienas lopinėlis, atrodo, toks šiltas ir jaukus, savas, mylintis. Spinduliuojantis gyvybę, gėrį. Jaučiuosi laiminga, gimusi šioje realybėje, šioje Žemės planetos realybėje tarp nesuskaičiuojamo kiekio kitų realybių ir pasaulėlių. Čia aš galiu svajoti ir tikėti savo svajonėmis vis palikdama vietos mistikai, nes visa, kas vyksta už žemiečių suvokiamų ribų, tėra tik hipotezės. 

Ramybė ir yra harmonija, pilnatvė, o aš ją jaučiu. Jaučiu visatos bangas savo kūne. Aš esu visata. Kiekvienas net menkiausias lopinėlis yra visata. Mes esame visuma, bendras ryšys, išsiskleidęs meilės žiedas. 

Aš myliu gyvenimą, kaip ir myliu tave. Myliu viską, visatą. ॐ

Mokykla

• Nemaniau, kad vėl teks lyg iš seniai užkastų praeities požemių išvysti kai kurias situacijas. Man tai patinka, žinoma. Puiki socialinė ekskursija po jau istorija tapusius koridorius. Šiandien prisipildžiusi ir bene išsiurbusi iš žmonių, kurie to net nespinduliavo (ir tikrai neįtarė), to taip išsiilgto rūpesčio ir jaukumo jausmo ir vėl į viską ėmiau žiūrėti iš stebėtojo pazicijos. Vėl tame burbule, kuriame net oras, atrodo, kitokio tankio ir jutimo, nei kad visur aplinkui.

  
  

  Tokie pastebėjimai primena, kad ne visų galvose mintys samprotauja tuo pačiu greičiu ir svarsto apie tuos pačius dalykus. Aš tai, žinoma, pilnai suprantu, tačiau retkarčiais kažkoks blokas, nenorintis įsileisti supratimo, priverčia tai pamiršti. Šiandien teko susidurti su situacija, kai bendraklasis neatsargiai išsidavęs gėdijosi to, jog turi merginą. Na taip, santykiai, toli gražu, ne tokie, kokių siekiu, puoselėju ir noriu aš (mehehehhee ir netgi turiu), bet visgi jie drauge, o tai reiškia, kad yra kažkokia abipusė trauka. Galbūt todėl, nes siekia kažkokios naudos, kad ir noro turėti bent ką nors, noro išmokti pažinti priešingą lytį ar dar kas nors iš tos operos (tai man, žinoma, nepriimtina), bet visgi SIEJA. Ir gėdytis to.. Oh well. Maniau, kad kuklumas kalbant apie santykius išnyksta peržengus ~6-7-8 klasių ribą. Vieniems anksčiau, antriems vėliau. Na bet.. Bet dvyliktoje.. Aštuoniolikos, kai kurie beveik devyniolikmečiai, o śitaip elgiasi. 

  Wow.

  
  

  Dar viena įdomi patirtis šiandieną pasitaikė paprasčiausiai betiksliai, niekur neskubant vaikštinėjant viename iš mokyklos korpusų. Puikus būdas matyti skirtingus besiformuojančius arba jau sugadintus Ego tiesiog einant siauru koridoriumi. Mimikos, gestikuliavimas, noras garsiau sušukti, keiksmažodžiai ir įžeidimai tiesiog iš tolo rėkia "I'm better than you", o pro praviras klasės duris matosi mergaitė, su tokia perdėta savimeile žiūrinti į veidrodį.

  
  

  Viskas taip įdomu. Tokie absolutely kasdieniai vaizdai manęs niekad nenustoja žavėti.

  Žmonės įdomūs.

  
  

  
  

  R.