Kaip aš noriu kartais nieko negirdėti. Ne tiesiog apkursti, o ignoruoti viską, kiekvieną garsą. Ji tokia šlykštynė. Nekenčiu jos. Kiekvienas žodis skirtas man, iš jos lūpų sklinda su panieka, o aš turiu būti ta marionetė, kuri kiekvieną paliepimą staiga imtų vykdyti? Haaa, negausi. Jau geriau pakentėsiu, o tada bus laisvė. Lašelis ramybės. Kad ir neilgam, bet jau milijoną kartų geriau.
Noriu į Vilnių. Gyvent ten, šito kaimo bamboje, kad galėčiau kartkarčiais pabėgti pati nuo savęs. Nuo kalbų ir žmonių.
Ha, man visad taip būna. Rašau rašau rašau vos ne po kelis įrašus per dieną, o vėliau tšššššš. Tyla. Tiesiog pagaliau jaučiasi pavasaris! O ir veiklos daug daugiau.
Tikrai gan ilgai nerašiau, nedariau video blogų ir taip toliau, todėl trumpai pasipasakosiu kas kaip. Atšilo oras, pakilo noras. Tūsint. Labai labai. Noriu tūsų nerealiųųųųųų.!!! c:
Savaitės pabaigoje turėjau kelis labai fainuolius susitikimus su draugais ir šiaip gan smagiai leidžiu savo nūdieną. Ir labai ačiū tiems žmogiukams, kurie vis skatina mane rašyti čia! :* Muah
Mes su Aurelija puikiausios kulinarės! Šį sykį mums pagaminti picą ir kivių-bananų-apelsinų-vynuogių kokteilį pavyko idealiai! Gaminome porą valandų, tačiau atsipirko su kaupu. :}}
Atostogas pradėjom smagiai : naktiniai pokalbiai, bandymas žiūrėti filmą, nuostabaus video kūrimas (o taip, jis kelia juoką) irrrrr begalė nuotraukų per vebcam'ą - štai ką mes mėgstame veikti susitikusios su Aurelija.
O dar susitikimas su pasiilgta Klaudija visą šią smagią atostogų nuotaiką ir užvedė. Ossam.
Kurį laiką nerašiau ir nesirodžiau čia ir jau netgi degu noru padaryti vlogą! Tačiauuuu. Norom nenorom teko šiandien sėdėti ir gydyti savo nelemtą pilvuką namie, ech. Turbūt labai jis užsimanė pasireikšti, kad tokiais 'dūžiais' atkreipė dėmesį. :dd Būtent dėl šios priežasties šiandien ir nepadariau video blogo. ^^
Galėčiau pasakyti, kad dalyvavau labai smagioje viktorinoje EuroProtai su labailabai smagia ir faina komanda Traktoriaus Betonas!! :D Pirmajame etape daugiau kvailiojom, nei atsakinėjom į klausimus ir užėmėme labai garbingą paskutinę vietą(heh;DD), tačiau antrame etape parodėm jėgas! Buvome pirmi. :>
Visą dieną buvau namie alone, todėl galėjau užsiimti kuo noriu. Radau skrynelę, kurioje guli įvairių šalių monetos. Tose šalyje buvo mano tėtis. Kaaaaip aš jam pavydžiu. Kad man dabar padovanotų atostogas į Arabų Emyratus .. Aaaaaah, būtų ossam!
Kaip jau minėjau, tinginiavau sau laiminga namie. Velniškai užsimaniau tapyti (turbūt dėl to, kad jau praleidau kelias pamokas dailėj). Užsimaniau ekspresionizmo, tai ir tapiau mėlynai violetinę katę.
Nepaisant visos šitos mano kasdienybės, šiuo metu (pastarąsias savaites) vyksta tikrai kažkas, ką drįsčiau vadinti 'žaidimas su ugnimi'. Taiptaiptaiptaip, visa šita mane atplešia nuo mokslų ir verčia į juos žiūrėti kažkaip laaabai nerimtai, juose rituosi lyg akmenėlis nuo skardžio žemyn ir užsigalvojusi toliau tęsiu tą pakvaišusį velnio užburtą ratą. Ai ne ne, tai ne ratas, suklydau. Šitokia nesąmonė vyksta tik pirmą kartą. Tikiuosi kada nors ateis pabaiga. Kuo greičiau, tuo geriau. Taip pat viso šito vienas iš 'pasiekimų' - aš tapau pesimistiškesnė. Mažiau šypsausi, labiau nuvertinu save, mažiau matau visko, kas gražu ir miela. Tai taip šlykštu. Gal čia dėl to, kad jau gerą pusmetį aš neturiu vaikino ir mano širdyje nerusena ugnelė, kuri verstų visus mylėti ir nuolat šypsotis? Vargu. Man tiesiog moralinis stresas. Kai aš nusiviliu savimi, nuleidžiu rankas, o dar ir tėtis išvyksta į UK vėl keliems mėnesiams uždarbiauti ir palieka su mane tiesiog gyvą ryjančia seserimi (true true) - žinokit ne kažką. Kai dar dūžta viena labiausiai trokštamų realaus žanro svajonių - dvigubas ne kažką. (Na, ji nedužo, aš ją pati sudaužiau. Po poros metų susirinksiu šukes ir protinga galva, jei turėsiu dar noro, tas šukes 'sulipdysiu' ir įgyvendinsiu tą svajonę). Bet nu damn! Kodėl viskas vienu metu. Manęs netgi facebooke (juokinga, bet tiesa) klausia, kodėl nuotraukose beveik nebesišypsau. Sakyčiau 'MELAS MELAS!' bet rimtai, šališkai pasižiūrėjau ir pastebėjau tą pesimistišką nuotaiką kai kuriose mano nuotraukose. Kvailas sutapatinimas su realybe, bet tai tik pastebėjimas. ^^ Žodžiu, įsisiautėjau aš jau. Tai, kas mane 'išgydytų' iš dabartinės krizės yra tokie paprasti ir kasdieniški dalykai, kad daugumai tai turbūt net visiškai nepastebima ir nereikšminga.. Apkabinimai, šėėėėėėėėlsmas ar tie tūsai, kurių jau nerealiai pasiilgau, juokaaaaaaas ir tiesiog skatinimas. Jooo, vieniems gali atrodyti, kad noriu, kad 'visi aplink mane šokinėtų' ar galvoja, jog laikau save pasaulio bamba, bet nee. Who cares, man jau neberūpi ką sako kiti.
Noriu būti tuo, kuo noriu būti. Tik truputi sunku, nes visur prasideda ribos, kurios nusakomos kaip lygiuojiesi į mane? // kopijuoji mane? // tau tai netinka // bandai atkreipti dėmesį // ar panašiai.
Vien svajoti nepakanka, geriau ir būsiu tuo, apie ką svajoju.
