Rytą atsikėlus katino žingsniu nusėlinau į kiemą įkvėpti gaivaus ryto oro, užsuoti gaivos ir vėjo kvapo. Šeštadienis. Ramusis šeštadienis. Pirmas toks šį rudenį, tikriausiai.
Tikriausiai minėjau, jog šių metų liepą buvau Vokietijoje, pas Julę. Mainų programa. Rugsėjo pradžioje ir visi jie, mielieji vokietukai, buvo atvažiavę paviešėti pas mus. Turbūt buvau per daug sumenkinusi savo gimtąjį miestelį, nelemtąją Pabradę, bet wow, aš tikrai maloniai nustebinta ir įsitikinau, jog su gera kompanija gerai visur. Tikriausiai suprasit taip, jog ligi šiol geros kompanijos nebuvo, bet ne ne. Buvo, visada turiu kažkokią dalelę gėrio šalia. Bet šios dešimt dienų buvo vienos įsimintiniausių, kaip jau minėjau, šį rudenį. Kiekviena diena prasidėdavo anksti ryte su šypsena, saldžiais bei gardžiai pusryčiais ir maloniais, ko gero netaisyklingais angliškais pašnekesiais. Judėjome į visas puses, šiaurę, rytus, vakarus ir pietus, aprodėme šią mūsų žavią miškingą Lietuvėlę, o nei vienas vakaras neapsiėjo be visų mūsų susibūrimų. Mes tapome kaip didelė šeima, nes nebuvo nei dienos, kurią leistume atskirai. Tik, kad ir kaip bebūtų, jų išvažiavimo dieną šypseną kėlė tik tie malonūs žodžiai į ausį, kurie man tikrai bus nepamirštami.
Tą patį ketvirtadienį, kai pamojavome ir atsisveikinome su vokiečiais diena buvo pilka ir debesuota. Ne veltui, pamaniau. Tikriausiai lyg ant svarstyklių lėkštučių turi visko būti po lygiai - tiek laimės, tiek liūdesio. Smalsumas nugalėjo visas ribas ir perskaičiau tai, ko nederėtų skaityti, tačiau.. Ech. Prisiminiau ir tėtį, kurio laukiu jau bene metus, ir tuos senus laikus, kai draugija su seserimi buvo tikras malonumas. Ir vėl niūrios mintys, ir vėl tas nelemtas ruduo, kuris, visgi, įsibrovė į mano galvą ir mintis.
Mano siela trokšta kažko gaivaus. Naujo. Pamiršto arba šviežio. Gitaros garsai prieš miegą, pirštukų skausmas ir ta vis neskambi melodija motyvuoja mane judėti pirmyn, kad pajusčiau tą tikrąjį gardų ir gobšų skonį laikant gitarą rankose. Kad norėtųsi dar ir dar. Nors ir dabar noro nestinga.
Prieš miegą bent pora eilučių Šekspyro.
Ir potėpiai drobėj.
Kažkas tokio, kas atgaivina. Lyg naujas gurkšnis oro. Kasdien. Po truputį, kad skonį saldų jausčiau.
