Būna nutinka taip, kad išsigandęs meilės ir jaudulio skonio imi ir bandai nuo to pabėgti.
Bėgi bėgi, bet nepabėgi. Tik uždelsi.
Ypač kai aš esu tokia, kuriai reikia tiek mažai, kad galvoj suktųsi vienas žodis, vardas, o pilve skrajotų drugeliai, kaip žmonės sako. Tačiau malonesnis jausmas yra šiltas ir gilus apkabinimas, kai apkabini, užsimerki ir pasijunti įsisupęs lyg saugiausioje vietoje pasaulyje. Tikrai. Ir ta akimirka sustoja, ir nesvarbu, kur tu esi, tau gera čia ir su juo. Tas šiltumo jausmas, tas gležnumo jausmas, tas..tas tikrumo jausmas. Galvoje sukasi ta rudeninio senamiesčio atmosfera, kai naktiniai žibintai ir jų skleidžiama šviesa, grįstas grindinys ir žmonės, besišypsantys, besišnekučiuojantys žmonės plaukia aplinkui taip palengva, taip ramiai, kaip upė prieš užmiegant žiemos miegui.
Tas prisilietimas pirštų galiukais, kai kūnu nubėga šiurpas. Ir dar tas, kai tu tyli, nes nemoki išsireikšti žodžiais.
Tik jausmais, ne kitaip.
