Aš esu visokeriopai laiminga. Pilnutėlė šilumos ir meilės. Tikrai.
Bet bijau. Vis dar bijau to jausmo, kurio skonį teko pajusti jau seniai. Bet aš to noriu. Trokštu! Taip, labai. Meilė ne šiaip sau jausmas, jis kaip užslėpto labirinto įėjimas, kurio pabaigą anksčiau ar vėliau randame, sunkiau ar lengviau. Viskas turi pabaigą, kas turi pradžią. Viskas, kas baigiasi nusako, jog tuoj prasidės kažkas naujo. Kažkas. Ah.
Ir įdomu, kaip klostysis šiųdiena dabar, kai jaunėlei beliko pora metų šeimos lizde.
Ir ar ilgam.
Ir vėl tas atsidusimas, gurkšnis žaliosios arbatos ir ritminga A Forest dainos melodija.
Pati sau skaitant šias kelias idiotiškas eilutes neatrodau laiminga, bet pajusk mano mintį, pajusi ir tą ramybę širdy.
