'bout love

Labas, drauge !

Kaip Jums sekasi? O man... Pakalbėkime šiandien apie mane.

Aš gyvenu su tieeeek daug minčių, man regis, net per daug. Pradedu kalbėti apie vieną, baigiu visiškai kita tema. Ir taip pastoviai pastaruoju metu. Pasiilgau rašymo čia, bloge, bet mintys verčiasi kūlversčiais ir nesugebu jų visų užfiksuoti.

Nu žodžiu. Galvoju aš tikrai apie daug ką. Apie studijas ir galimus variantus ateityje, automatiškai ir apie mokslus bei mokyklą, dešimtą klasę (ohoho, Rūta auga) ir artėjančius, kad ir vaikiškus, bet visgi egzaminus, oi, dar ir dailės paskutinieji metai (o čia tai tikrai liūdėsiu baigusi); apie pačią pačiausią, apie kasdienybę su mylimiausia, apie tai, kad vasara tiiiiikrai lekia kosmoso greičiu ir aš nieko nespėjau ir vargu ar savo sraigės tempu spėsiu ką nors laabai fun padaryti, neskaitant eilinių širdžiai mielų pasibuvimų ar ale tūselių.., apie Vokietiją ir visą tą artėjančią kelionę, apie tai, kad aš nesugebėsiu susišnekėti su savo vokietės Julės šeima, nes visus metus per anglų ir vokiečių kalbos pamokas tik durnių tevolioti ir sugebėjau... Dar apie daug ką. Apie tėtį, kurio velniškai pasiilgau..

Bet kas per nesąmonė, gal čia vasara ir tie ale įsitikinimai, kad vasarą porelių pilna būna, o gal čia jokių įsitikinimų nereikia ir aš paprasčiausiai pasiilgau to jausmo, pavadinimu meilė. Turiu savo svajonių stiklainį. Jį pildau į gražučius meilučius lengvomis spalvomis nudažytus lapelius ir apie du trečdalius visų mano norų sudaro norai susiję su meile, susižavėjimu ar vaikinais. Aš tokia naivi maža mergytė, bet viso to man tiiiikrai reikia. Pati pačiausioji turi nuostabų vaikiną, jai puikiai derantį ir tokį, kuriuo ji absoliučiai pasitiki. Pavydžiu jiems, jų jausmai tikri. Na, žinoma, pavydėti nėra gerai. Tai tik lengvutis baltas pavydas, verčiantis mane atsidusti ir vėl imtis mano mėgiamos veiklos - svajoti. Aplinkui vaikinų tikrai yra, ir netgi meluočiau pati sau, jei pasakyčiau, kad nei vienam neatrodau patraukli ( tai skamba taip savimyliškai, bet ughhhh, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, taip ir skoniai kiekvieno vaikino skiriasi, manau ), nors, tiesą pasakius, sau tikrai esu .. ne kas.:d 

Na, tęsiu toliau. Taigi, vaikinų aplinkui tikrai ne vienas ir ne du, bet vis norisi rasti tą kažką, kurio išvaizda atkreiptų akį, kalbėjimo maniera, žvilgsniai, prisilietimai ir gestų kalba verstų kūnu bėgioti šiurpuliukus, būtų spontaniškas ir turintis humoro jausmą.. Man netgi reiktų turėti romantiką ir kartu ištvermingą vaikinuką, kuriam nepabostų klausytis mano sapalionių apie pilnaties apimtą mėnulį ar visas tas žvaigždes, dangų, dėl kurio aš taip svaigstu.. Turintį menininko gyslelę .. O tai yra mano idealas. O idealių žmonių nėra, tiesa? Daug kas taip sako, bet kol kas liksiu naivuole optimiste, kokia jau įpratau būti. Tikėsiu, kad yra. Taigi, visi nori turėti super duper awesome vaikiną, o apie save galvoti nelabai norisi, yėp? O aš pagalvojau. Ir nuliūdau. Negerai darau, kad noriu daug kai pati esu nuo tobulumo per šimtas dvi pėdas. Čia bene tas pats, kas norėti turėti pilną seifą pinigų sėdint prie televizoriaus ekrano ir nepajudinti nė pirštelio. Eww, koks materialus palyginimas. Fuj. Kad nesu tobula akivaizdu ir net ne vienam juoko dozę padovanočiau sakydama priešingai, heh, bet tokia ir nebūsiu. Užsikėliau per aukštai kertelę, i think. Kaip norėčiau tikėti, kad kažkam aš tobula su visomis savo ydomis ir užsispyrimu. ahh. 

fuck it.