Kančia

Mūsų kančios pagrindą sudaro tai, jog mes pamename, kokia yra mūsų kilmė ir ką mes čia veikiame, ko ieškoti atvykome, ir tas žinojimas yra lyg tikrojo aš priminimas, todėl norime vėl grįžti atgal į 'gimtinę' - visatą. Norime išsivadavimo, bet tam reikia laiko ar kažkokių suvokimų, kuriuos stengiasi kuo greičiau užgesinti ši realybė ir visa jos sudaryta sistema. Tokiais metų laikais, kaip pavyzdžiui vasaromis, nebesame sistemos vergai, esame priklausomi tik nuo savęs, o ne nuo sistemos ( pavyzdžiui mokymosi įstaigų ) todėl jaučiamės taip nuostabiai puikiai, laisvai. Esame tuo, kuo norime būti. Kuo norime būti iš tikrųjų; darome tai, ko trokštame tyriausiai. Galime skirti dėmesį tikriems klausimams ir jų atsakymų paieškai. Jausmams. Sąmonei.

Tačiau sistemą galima kažkokiu būdu pažaboti, kad ji tau taptų gelbstintis aspektas, kad ji padėtų siekti tikrojo aš, o ne priešingai - trukdytų. Ieškant tikrojo savęs, visos baimės, tai yra ego ( nes būtent ego sukuria baimes), kerta tam kelią, kad nepriartėtumėme prie žinojimo ir suvokimo. Na, nes antraip sistema taps mano-tavo-mūsų vergu, o ne priešingai. Ji bijo jo. Ego to bijo. Ego siekis - materialinis saugumas, turtai, finansinė gerovė, valdžia, išorinis grožis ( tik jokiu būdu ne vizualiniai menai, nes tai - kūryba, kuri ateina iš "vidaus", jausmų ), gerovė SAU, o tikrasis tu-aš-mes trokštame vienos bendros empatijos. Siekiame gerovės ir meilės mums.

Kai kelią pastoja tam tikros baimės, verčiančios norėti nustoti egzistuoti, reikia prisiminti, kad tai tėra vienokie ar anokie iššūkiai. Kartais stipresni, netgi užgožiantys žinojimą, verčiantys imti neigti visa, kuo ką tik tikėjai ir taip užtikrintai spindinčiomis iš laimės akimis ėjai link, o kartais tik priverčiantys sunerimti ir susimąstyti, ar viską darai gerai. Tačiau kuo daugiau baimių, tuo arčiau esame savojo tikslo. Juk ego nenori pasiduoti, juk ji praras visą galią..

Kuo arčiau, tuo baisiau, o perlipus baimes ir jas išsprendus teisingu būdu, būsime būtent ten, kur norime būti.

Ah. Giliau atsikvėpiau. Gera tai vėl prisiminti, kai jaučiuosi tokia sugniuždyta baimių. Šis priminimas, atėjęs iš pačios savęs, visai kaip saulės spindulėlis - motyvuoja labiau save mylėti.

Kai sakau, kad jaučiuosi svetima čia, kad jaučiuosi tvyranti kažkokioje kitoje terpėje, kitame ore ir viską stebinti iš šalies - aš būnu šitokioje realybėje. Va ten ten ten toli galvoje, kur vien žinojimas. Ir ramybė.

R.

Komentaras

.. tęsiant praeito įrašo temą.

___________________________________________________

Būtent, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, todėl turiu blog'ą, kuriame reiškiu savąją. 

Ir labai malonu, kad parašei tai, kokias Tau mintis sukėlė mano įrašas. Įvairūs komentarai visad laukiami.

Bet luktelk, anonime, aš juk ne veltui įterpiau faktą, jog suprantu kiekvieno individo skirtingą galvoseną:

Tokie pastebėjimai primena, kad ne visų galvose mintys samprotauja tuo pačiu greičiu ir svarsto apie tuos pačius dalykus. Aš tai, žinoma, pilnai suprantu, tačiau retkarčiais kažkoks blokas, nenorintis įsileisti supratimo, priverčia tai pamiršti.

Šios eilutės atskleidžia net neužšifruotą faktą, jog puikiai suprantu, kad kiekvienas iš mūsų turime skirtingų kompleksų ir skirtingu metu imame žiūrėti į santykius rimtai. Aš tolerantiška, todėl tai priimu kaip "ne savo planetos žmonių" reiškinį ir tiek, nesmerkiu to.

Žmonės skirtingi, visi tai puikiai žinome ir girdėjome, bet visgi pasikartosiu. Aš tokia, tu anoks. Nieko keisto ar įspūdingo, tiesiog man tai kelia milžinišką smalsumą ir verčia raukyti antakius.

Panašu, kad anos planetos mąstymo planą galėsiu perprasti tik teoriškai, ne praktiškai.

Tačiau visgi mane neramina tai, kodėl išvis egzistuoja toks klausimas, kaip kad nuo kelerių metų derama/reikia pradėti galvoti apie santykius rimtai? Ar tai yra kažkokia lyg į marmurą amžiams išgravituota taisyklė, kad kiekvieno jaunuolio brendimo eigoje turi pasireikšti šitokios mintys? Mano ( nesuklysiu sakydama, kad ne mano vienos ) paauglystėje to nepasireiškė. Ne, nemeluoju. Kam man meluoti savo pačios internetiniame dienoraštyje. Niekada nenorėjau būti su vaikinu just for fun ar kad būčiau jo draugų kompanijoje.. arba dar dėl kokių nors priežasčių. Kiekvienąkart patekusi į tą sankryžą, kuri išsišakoja į "likime draugais. TIK draugais" ir "taiptaiptaip,noriu būti su tavimi visą gyvenimą. Taip, tu mano žmogus!" nebuvo jokių tarpinių variantų. Nes norėjau rasti savo žmogų. Savo, su kuriuo galėsiu praleisti gyvenimą, kuriam nereikės parinkti tam tikros kaukės, kurį matysiu visiškai laisvą, atvirą, kurio mąstymas sutaps su manuoju.. ir dar daug kitų labai svarbių dalykų. 

Tuolab aštuoniolikos - devyniolikos metų žmonės toli gražu nėra nepajėgūs mąstyti ir priimti sprendimų kūdikėliai. Kiek daug tokio amžiaus žmonių vardų jau nuaidėjo per visą pasaulį dėl savo pasiekimų! Nekalbu apie grožį ar komercijos pagrindu vykdytus projektus, pvz pop muzikos jaunieji atlikėjai (o visgi jų šlovė nebūtų tokia didinga, jei jų tėveliai nebūtų sukišę tų kelių tuzinų tūkstančių šlamančiųjų žymiems ir įtakingiems prodiuseriams) arba realybės šou skandalistus. Tai kaip ir įrodo, jog nereikia mums savęs taip gailėti ir bijoti lįsti į atvirą vandenyną, nereikia bijoti pasitikėti savo tikraisiais troškimais, o ne vaikiškai, bet saugiai, tūnoti tėvelių užantyje ir lyg skirtingų skonių saldainius ragauti įvairiausias patirtis. Bet tik šiaip sau, o ne rimtai. Na nes o kam gi rimtai, mes juk dar tėvelių mažyliai.. 

Ne, nesam tokie ir nėra reikalo taip galvoti. 

Vsigi galbūt tai veda į nepasitikėjimą savimi? Panašu, kad taip. Saugumo jausmo stoka, kurią glaisto žinojimas, kad visa tai nėra rimta.

P.S. Ne, tai nėra susireikšminimas, o tik minčių išdėstymas garsiai. 

R.

Mokykla

• Nemaniau, kad vėl teks lyg iš seniai užkastų praeities požemių išvysti kai kurias situacijas. Man tai patinka, žinoma. Puiki socialinė ekskursija po jau istorija tapusius koridorius. Šiandien prisipildžiusi ir bene išsiurbusi iš žmonių, kurie to net nespinduliavo (ir tikrai neįtarė), to taip išsiilgto rūpesčio ir jaukumo jausmo ir vėl į viską ėmiau žiūrėti iš stebėtojo pazicijos. Vėl tame burbule, kuriame net oras, atrodo, kitokio tankio ir jutimo, nei kad visur aplinkui.

  
  

  Tokie pastebėjimai primena, kad ne visų galvose mintys samprotauja tuo pačiu greičiu ir svarsto apie tuos pačius dalykus. Aš tai, žinoma, pilnai suprantu, tačiau retkarčiais kažkoks blokas, nenorintis įsileisti supratimo, priverčia tai pamiršti. Šiandien teko susidurti su situacija, kai bendraklasis neatsargiai išsidavęs gėdijosi to, jog turi merginą. Na taip, santykiai, toli gražu, ne tokie, kokių siekiu, puoselėju ir noriu aš (mehehehhee ir netgi turiu), bet visgi jie drauge, o tai reiškia, kad yra kažkokia abipusė trauka. Galbūt todėl, nes siekia kažkokios naudos, kad ir noro turėti bent ką nors, noro išmokti pažinti priešingą lytį ar dar kas nors iš tos operos (tai man, žinoma, nepriimtina), bet visgi SIEJA. Ir gėdytis to.. Oh well. Maniau, kad kuklumas kalbant apie santykius išnyksta peržengus ~6-7-8 klasių ribą. Vieniems anksčiau, antriems vėliau. Na bet.. Bet dvyliktoje.. Aštuoniolikos, kai kurie beveik devyniolikmečiai, o śitaip elgiasi. 

  Wow.

  
  

  Dar viena įdomi patirtis šiandieną pasitaikė paprasčiausiai betiksliai, niekur neskubant vaikštinėjant viename iš mokyklos korpusų. Puikus būdas matyti skirtingus besiformuojančius arba jau sugadintus Ego tiesiog einant siauru koridoriumi. Mimikos, gestikuliavimas, noras garsiau sušukti, keiksmažodžiai ir įžeidimai tiesiog iš tolo rėkia "I'm better than you", o pro praviras klasės duris matosi mergaitė, su tokia perdėta savimeile žiūrinti į veidrodį.

  
  

  Viskas taip įdomu. Tokie absolutely kasdieniai vaizdai manęs niekad nenustoja žavėti.

  Žmonės įdomūs.

  
  

  
  

  R.