Komentaras

.. tęsiant praeito įrašo temą.

___________________________________________________

Būtent, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, todėl turiu blog'ą, kuriame reiškiu savąją. 

Ir labai malonu, kad parašei tai, kokias Tau mintis sukėlė mano įrašas. Įvairūs komentarai visad laukiami.

Bet luktelk, anonime, aš juk ne veltui įterpiau faktą, jog suprantu kiekvieno individo skirtingą galvoseną:

Tokie pastebėjimai primena, kad ne visų galvose mintys samprotauja tuo pačiu greičiu ir svarsto apie tuos pačius dalykus. Aš tai, žinoma, pilnai suprantu, tačiau retkarčiais kažkoks blokas, nenorintis įsileisti supratimo, priverčia tai pamiršti.

Šios eilutės atskleidžia net neužšifruotą faktą, jog puikiai suprantu, kad kiekvienas iš mūsų turime skirtingų kompleksų ir skirtingu metu imame žiūrėti į santykius rimtai. Aš tolerantiška, todėl tai priimu kaip "ne savo planetos žmonių" reiškinį ir tiek, nesmerkiu to.

Žmonės skirtingi, visi tai puikiai žinome ir girdėjome, bet visgi pasikartosiu. Aš tokia, tu anoks. Nieko keisto ar įspūdingo, tiesiog man tai kelia milžinišką smalsumą ir verčia raukyti antakius.

Panašu, kad anos planetos mąstymo planą galėsiu perprasti tik teoriškai, ne praktiškai.

Tačiau visgi mane neramina tai, kodėl išvis egzistuoja toks klausimas, kaip kad nuo kelerių metų derama/reikia pradėti galvoti apie santykius rimtai? Ar tai yra kažkokia lyg į marmurą amžiams išgravituota taisyklė, kad kiekvieno jaunuolio brendimo eigoje turi pasireikšti šitokios mintys? Mano ( nesuklysiu sakydama, kad ne mano vienos ) paauglystėje to nepasireiškė. Ne, nemeluoju. Kam man meluoti savo pačios internetiniame dienoraštyje. Niekada nenorėjau būti su vaikinu just for fun ar kad būčiau jo draugų kompanijoje.. arba dar dėl kokių nors priežasčių. Kiekvienąkart patekusi į tą sankryžą, kuri išsišakoja į "likime draugais. TIK draugais" ir "taiptaiptaip,noriu būti su tavimi visą gyvenimą. Taip, tu mano žmogus!" nebuvo jokių tarpinių variantų. Nes norėjau rasti savo žmogų. Savo, su kuriuo galėsiu praleisti gyvenimą, kuriam nereikės parinkti tam tikros kaukės, kurį matysiu visiškai laisvą, atvirą, kurio mąstymas sutaps su manuoju.. ir dar daug kitų labai svarbių dalykų. 

Tuolab aštuoniolikos - devyniolikos metų žmonės toli gražu nėra nepajėgūs mąstyti ir priimti sprendimų kūdikėliai. Kiek daug tokio amžiaus žmonių vardų jau nuaidėjo per visą pasaulį dėl savo pasiekimų! Nekalbu apie grožį ar komercijos pagrindu vykdytus projektus, pvz pop muzikos jaunieji atlikėjai (o visgi jų šlovė nebūtų tokia didinga, jei jų tėveliai nebūtų sukišę tų kelių tuzinų tūkstančių šlamančiųjų žymiems ir įtakingiems prodiuseriams) arba realybės šou skandalistus. Tai kaip ir įrodo, jog nereikia mums savęs taip gailėti ir bijoti lįsti į atvirą vandenyną, nereikia bijoti pasitikėti savo tikraisiais troškimais, o ne vaikiškai, bet saugiai, tūnoti tėvelių užantyje ir lyg skirtingų skonių saldainius ragauti įvairiausias patirtis. Bet tik šiaip sau, o ne rimtai. Na nes o kam gi rimtai, mes juk dar tėvelių mažyliai.. 

Ne, nesam tokie ir nėra reikalo taip galvoti. 

Vsigi galbūt tai veda į nepasitikėjimą savimi? Panašu, kad taip. Saugumo jausmo stoka, kurią glaisto žinojimas, kad visa tai nėra rimta.

P.S. Ne, tai nėra susireikšminimas, o tik minčių išdėstymas garsiai. 

R.