kasmanogalvai

Susimaišiau. Literaliai.

Dabar net kalbėt sunku. Tiesiog. Jo. Taip. Ne? Nežinau, rimtai.

pilka.

Kovo septynioliktoji arba Kalėdinio sniego atpirkimo savaitė.
Aš vėl imu jausti nostalgiją toms vietoms, kuriose nė karto nebuvau, tam orui, kurio nė gurkšnio neįkvėpiau, toms gatvėms, kurias kiekvieną minutę užpildo tūkstantinių žmonių srautai. Kur stresas ir depresija - įprasti pojūčiai. Galbūt ten jausčiausi sava.
Man vėl žūtbūt reikia pabėgti. Bent akimirkai.
Aš vėl noriu į Sapiegos senąsias kapinaites ant kalvos. Kad būčiau arčiau dangaus, kad laisvę jaučiau.
Gera jausti ramybę, kurios vėlgi nebejaučiu.

 

картина

Russian letters are so beautiful, isn't it?

Okay, here's my triptych.

Feel free to write comments.

Outside with B.

Portrait

It is so wonderful to get a portrait 
I'm so excited! Thank you so much, Jurgis!

2013.04.08

Noriu parašyti laišką. Išsiųsti. Ir gauti atsakymą. Nenoriu žinoti, kam rašau, nenoriu, kad žinotų, kas rašo.

Sunku žvelgti į akis, matyti.

Išgirsti kartais nėra geriausia išeitis. Girdi, klausai, bet jautiesi.. po ledo sluoksniu žiemą.

Tuk tuk. 
Kas ten? 
Čia tavo galimybė. Išeinu, neatidarei durų laiku, pavėlavai.


Sėdi ant palangės trečiame aukšte. Kojos nuleistos žemyn. Ten, tolumoje, miesto šviesos. Priešaky - miškas, pušys, kurio viršūnės nenustoja siūbuoti vėjo taršomos. Šalia tavęs žmogus, kuris stengiasi elgtis tinkamai, stengiasi, kad viskas būtų gerai, žmogus, kuris tau reiškia daugiau nei daug. Tiesiog. Visi nori gėrio. Ne visiems pavyksta. Kaip elgiesi tu, jei imi velti klaidą po klaidos? Kaip sustoti, norint rasti tinkamą kelią? O gal.. vėl suklysi?. Nebijai?


Paleisti. Sunkiau. Nei. Kada nors. Buvo. Galima. Įsivaizduoti.

Silver Moon

Pasitikėjimas ir artumo pojūtis yra tobulas derinys. Tai pajutusi jaučiu visišką sielos pilnatvę.

Tapau priklausoma nuo dalies nežinomybės, troškimų, melanchonijos ir pokalbių iki sielos gilumos.
Gyva muzika, kur ji, kai jos reikia dabar ir čia.
Tas švelniausios plunksnos prisilietimas kūnu, kur jis, o ir kodėl jis mano galvoje, kai  sieną it stiklinę aš jaučiu.
Kuo tikėti, ko klausyti..?
Kodėl aš nuolat perpildyta klausimų pačiai sau.
Gal man derėtų nustot mąstyt? Akimirką? Galbūt. Bet ne šiandien, ne.

septynios žvaigždės ore

Būna nutinka taip, kad išsigandęs meilės ir jaudulio skonio imi ir bandai nuo to pabėgti.

Bėgi bėgi, bet nepabėgi. Tik uždelsi.

Ypač kai aš esu tokia, kuriai reikia tiek mažai, kad galvoj suktųsi vienas žodis, vardas, o pilve skrajotų drugeliai, kaip žmonės sako. Tačiau malonesnis jausmas yra šiltas ir gilus apkabinimas, kai apkabini, užsimerki ir pasijunti įsisupęs lyg saugiausioje vietoje pasaulyje. Tikrai. Ir ta akimirka sustoja, ir nesvarbu, kur tu esi, tau gera čia ir su juo. Tas šiltumo jausmas, tas gležnumo jausmas, tas..tas tikrumo jausmas. Galvoje sukasi ta rudeninio senamiesčio atmosfera, kai naktiniai žibintai ir jų skleidžiama šviesa, grįstas grindinys ir žmonės, besišypsantys, besišnekučiuojantys žmonės plaukia aplinkui taip palengva, taip ramiai, kaip upė prieš užmiegant žiemos miegui.

Tas prisilietimas pirštų galiukais, kai kūnu nubėga šiurpas. Ir dar tas, kai tu tyli, nes nemoki išsireikšti žodžiais. 

Tik jausmais, ne kitaip.

bauhaus

O ką pasakytum, 

jeigu aš pasakyčiau, 

kad kažką pasakyti nepakaks raidžių?

O šiaip tai mintyse šmėkštelėjo idėja. Tokia visai nebloga, manau.

Dabar nukreipkime strėles į ateitį, vėliau į įvertinimą, o tuo tarpu judėk prie nirvanos. k?

O taip, tu tikrai supratai, apie ką aš kalbu.

Laimė per plačią šypseną išsukiojo veide

Aš esu visokeriopai laiminga. Pilnutėlė šilumos ir meilės. Tikrai.
Bet bijau. Vis dar bijau to jausmo, kurio skonį teko pajusti jau seniai. Bet aš to noriu. Trokštu! Taip, labai. Meilė ne šiaip sau jausmas, jis kaip užslėpto labirinto įėjimas, kurio pabaigą anksčiau ar vėliau randame, sunkiau ar lengviau. Viskas turi pabaigą, kas turi pradžią. Viskas, kas baigiasi nusako, jog tuoj prasidės kažkas naujo. Kažkas. Ah.
Ir įdomu, kaip klostysis šiųdiena dabar, kai jaunėlei beliko pora metų šeimos lizde.
Ir ar ilgam.
Ir vėl tas atsidusimas, gurkšnis žaliosios arbatos ir ritminga A Forest dainos melodija.

Pati sau skaitant šias kelias idiotiškas eilutes neatrodau laiminga, bet pajusk mano mintį, pajusi ir tą ramybę širdy.

Autumn.

Ėjau ir klausiau savo minčių. Ir vėjo. Ramaus, tikro, rudeninio.

Nieko daugiau, tik jų.

Negalėjau nustoti šypsotis, o visa kita šypsojosi man.

Aš jaučiausi pilna meilės.

Toks tas Rūtos ruduo

Rytą atsikėlus katino žingsniu nusėlinau į kiemą įkvėpti gaivaus ryto oro, užsuoti gaivos ir vėjo kvapo. Šeštadienis. Ramusis šeštadienis. Pirmas toks šį rudenį, tikriausiai.

Tikriausiai minėjau, jog šių metų liepą buvau Vokietijoje, pas Julę. Mainų programa. Rugsėjo pradžioje ir visi jie, mielieji vokietukai, buvo atvažiavę paviešėti pas mus. Turbūt buvau per daug sumenkinusi savo gimtąjį miestelį, nelemtąją Pabradę, bet wow, aš tikrai maloniai nustebinta ir įsitikinau, jog su gera kompanija gerai visur. Tikriausiai suprasit taip, jog ligi šiol geros kompanijos nebuvo, bet ne ne. Buvo, visada turiu kažkokią dalelę gėrio šalia. Bet šios dešimt dienų buvo vienos įsimintiniausių, kaip jau minėjau, šį rudenį. Kiekviena diena prasidėdavo anksti ryte su šypsena, saldžiais bei gardžiai pusryčiais ir maloniais, ko gero netaisyklingais angliškais pašnekesiais. Judėjome į visas puses, šiaurę, rytus, vakarus ir pietus, aprodėme šią mūsų žavią miškingą Lietuvėlę, o nei vienas vakaras neapsiėjo be visų mūsų susibūrimų. Mes tapome kaip didelė šeima, nes nebuvo nei dienos, kurią leistume atskirai. Tik, kad ir kaip bebūtų, jų išvažiavimo dieną šypseną kėlė tik tie malonūs žodžiai į ausį, kurie man tikrai bus nepamirštami.

Tą patį ketvirtadienį, kai pamojavome ir atsisveikinome su vokiečiais diena buvo pilka ir debesuota. Ne veltui, pamaniau. Tikriausiai lyg ant svarstyklių lėkštučių turi visko būti po lygiai - tiek laimės, tiek liūdesio. Smalsumas nugalėjo visas ribas ir perskaičiau tai, ko nederėtų skaityti, tačiau.. Ech. Prisiminiau ir tėtį, kurio laukiu jau bene metus, ir tuos senus laikus, kai draugija su seserimi buvo tikras malonumas. Ir vėl niūrios mintys, ir vėl tas nelemtas ruduo, kuris, visgi, įsibrovė į mano galvą ir mintis.

Mano siela trokšta kažko gaivaus. Naujo. Pamiršto arba šviežio. Gitaros garsai prieš miegą, pirštukų skausmas ir ta vis neskambi melodija motyvuoja mane judėti pirmyn, kad pajusčiau tą tikrąjį gardų ir gobšų skonį laikant gitarą rankose. Kad norėtųsi dar ir dar. Nors ir dabar noro nestinga.

Prieš miegą bent pora eilučių Šekspyro.

Ir potėpiai drobėj.

Kažkas tokio, kas atgaivina. Lyg naujas gurkšnis oro. Kasdien. Po truputį, kad skonį saldų jausčiau. 

Taip būna

Prasidėjo nesąmonė.

Man buvo gerai taip, kaip buvo IKI dabar.

Be jokių nuogirdų, kurios ilgainiui išsipučia į burbulą, kuris dar negreit sprogs.

O kaltinamoji, of course, be abejonių vienintelė Rūta.

Ok, po kurio laiko praeis.

Ir kai nutils miestas.

I hate people.

Sorry.

Oh God why

Mane mokė elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi.
Aš stengiausi taip ir daryti.
Bet atsako negavau.

Mačiau mamos ašaras.
O dieve.

rugpj.29

Atitrūkau nuo kasdienybės ir gyvenu kitu rimtu. Truputį pradedu įbristi į tą neskubantį, apgalvotą gyvenimo taktą, kad bent pradėčiau tapti rimtesniu žmogumi. Bet abejoju, kad gali pradėti sektis puikiai, galbūt su laiku. Someday.
Pildau savo norus ir jėė, aš susitinku su vis daugiau žmonių iš kitų miestų. !! Rokai - štai priežastis, kodėl aš dabar negaliu be naujų pažinčių... hihi.
Jau nesugebu suplanuoti savo kasdienio gyvenimo be trumpučių išvykų. c:

Germany and Rock Nights.

Yaaaay. Pamilau šią vasarą!. Vokietijoje buvę nuotykiai yra nuostabūs, taip pat žmonės, su kuriais susipažinau, yra nerealūs. Pamilau juos visus. :} Na okay okay, atvirai tariant tik apie pusę.:D Bet visgi, trokštu vėl sugrįžti į Vokietiją pas draugus... Taip pat ataitūsinau Rokuose. Pirmas festas ever, tačiau viskas, aš jau žinau kaip leisiu ateinančią vasarą - su daugybe festivalių įvairiose Lietuvos vietose. Non stop. Kuo man ten taip patiko? Nauji žmonės, visur gera nuotaika ir nestabdomai sklindanti muzika. ahhh. Love it. ♥

shit happens

Nekenčiu žmonių.
Lietuviai degradavę žmonės.
Kerta per tą pačią žaizdą jau antrą kartą. ............mėnesio bėgyje.

fuck.

picnic with water pipe

'bout love

Labas, drauge !

Kaip Jums sekasi? O man... Pakalbėkime šiandien apie mane.

Aš gyvenu su tieeeek daug minčių, man regis, net per daug. Pradedu kalbėti apie vieną, baigiu visiškai kita tema. Ir taip pastoviai pastaruoju metu. Pasiilgau rašymo čia, bloge, bet mintys verčiasi kūlversčiais ir nesugebu jų visų užfiksuoti.

Nu žodžiu. Galvoju aš tikrai apie daug ką. Apie studijas ir galimus variantus ateityje, automatiškai ir apie mokslus bei mokyklą, dešimtą klasę (ohoho, Rūta auga) ir artėjančius, kad ir vaikiškus, bet visgi egzaminus, oi, dar ir dailės paskutinieji metai (o čia tai tikrai liūdėsiu baigusi); apie pačią pačiausią, apie kasdienybę su mylimiausia, apie tai, kad vasara tiiiiikrai lekia kosmoso greičiu ir aš nieko nespėjau ir vargu ar savo sraigės tempu spėsiu ką nors laabai fun padaryti, neskaitant eilinių širdžiai mielų pasibuvimų ar ale tūselių.., apie Vokietiją ir visą tą artėjančią kelionę, apie tai, kad aš nesugebėsiu susišnekėti su savo vokietės Julės šeima, nes visus metus per anglų ir vokiečių kalbos pamokas tik durnių tevolioti ir sugebėjau... Dar apie daug ką. Apie tėtį, kurio velniškai pasiilgau..

Bet kas per nesąmonė, gal čia vasara ir tie ale įsitikinimai, kad vasarą porelių pilna būna, o gal čia jokių įsitikinimų nereikia ir aš paprasčiausiai pasiilgau to jausmo, pavadinimu meilė. Turiu savo svajonių stiklainį. Jį pildau į gražučius meilučius lengvomis spalvomis nudažytus lapelius ir apie du trečdalius visų mano norų sudaro norai susiję su meile, susižavėjimu ar vaikinais. Aš tokia naivi maža mergytė, bet viso to man tiiiikrai reikia. Pati pačiausioji turi nuostabų vaikiną, jai puikiai derantį ir tokį, kuriuo ji absoliučiai pasitiki. Pavydžiu jiems, jų jausmai tikri. Na, žinoma, pavydėti nėra gerai. Tai tik lengvutis baltas pavydas, verčiantis mane atsidusti ir vėl imtis mano mėgiamos veiklos - svajoti. Aplinkui vaikinų tikrai yra, ir netgi meluočiau pati sau, jei pasakyčiau, kad nei vienam neatrodau patraukli ( tai skamba taip savimyliškai, bet ughhhh, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, taip ir skoniai kiekvieno vaikino skiriasi, manau ), nors, tiesą pasakius, sau tikrai esu .. ne kas.:d 

Na, tęsiu toliau. Taigi, vaikinų aplinkui tikrai ne vienas ir ne du, bet vis norisi rasti tą kažką, kurio išvaizda atkreiptų akį, kalbėjimo maniera, žvilgsniai, prisilietimai ir gestų kalba verstų kūnu bėgioti šiurpuliukus, būtų spontaniškas ir turintis humoro jausmą.. Man netgi reiktų turėti romantiką ir kartu ištvermingą vaikinuką, kuriam nepabostų klausytis mano sapalionių apie pilnaties apimtą mėnulį ar visas tas žvaigždes, dangų, dėl kurio aš taip svaigstu.. Turintį menininko gyslelę .. O tai yra mano idealas. O idealių žmonių nėra, tiesa? Daug kas taip sako, bet kol kas liksiu naivuole optimiste, kokia jau įpratau būti. Tikėsiu, kad yra. Taigi, visi nori turėti super duper awesome vaikiną, o apie save galvoti nelabai norisi, yėp? O aš pagalvojau. Ir nuliūdau. Negerai darau, kad noriu daug kai pati esu nuo tobulumo per šimtas dvi pėdas. Čia bene tas pats, kas norėti turėti pilną seifą pinigų sėdint prie televizoriaus ekrano ir nepajudinti nė pirštelio. Eww, koks materialus palyginimas. Fuj. Kad nesu tobula akivaizdu ir net ne vienam juoko dozę padovanočiau sakydama priešingai, heh, bet tokia ir nebūsiu. Užsikėliau per aukštai kertelę, i think. Kaip norėčiau tikėti, kad kažkam aš tobula su visomis savo ydomis ir užsispyrimu. ahh. 

fuck it.

klaudija

Aš ją myliu labai labai !

Tam, kad mes taptumėm viena nuo kitos priklausomom (haha:D) trūko vieno vienintelio susitikimo.

Dabar tu man esi viena svarbiausių. 

♥