Rugsėjo 10./2

Don't run from yourself. Stand agains your minds, even if it hurts sometimes. That's how we grow. Step by step.

Rugsėjo 10.

Love is a wonderful experience. It's one of the greatest experiences life has to offer. And it is something everyone should aspire to feel and enjoy. But like any other experience, it can be healthy or unhealthy. Like any other experience, it cannot be allowed to define us, our identities or our life purpose. We cannot let it consume us. We cannot sacrifice our identities and self-worth to it. Because the moment we do that, we lose love and we lose ourselves.

Because you need more in life than love. Love is great. Love is necessary. Love is beautiful. But love is not enough.

Rūgpjūčio 7.

Jei nori išsaugoti savo laisvą sielą, niekam neleisk tavęs užspausti.
Jei nori neprarasti, prisimink, kad viskas laikina.
Tuomet amžinai turėsi, nes tai bus arba pamoka, arba dovana. Bet kokiu atveju, - abidvi reikalingos, kad nenustotum augti.

balandžio paskutinė.

Sėdint Lukiškių aikštėj užuodžiau žemės, susimaišiusios su žole, kvapą, ir pasijaučiau išdavusi dailę, palikusi tai, kas man tikra ir brangu. Popietės su teptuku ir drobe skubant po mokyklos / sava meditacija ir pabėgimas. Įdomu, ar pavyks išpirkti savo kaltę. 

Virpu.

kovo 18

Die Stunden bleiben nichts als Leere
Glücklich, wer vergessen kann

kovo 12

Kažkur giliai manyje tūno vienatvės, nesupratimo ir "aš - laikinas meilės šaltinis" baimės.
Visad atsiradus situacijai, kurios baigtį galima įsivaizduoti būtent taip, manyje nebelieka nieko, tik tuštumo ir bevertės egzistencijos jausmas.

Vasario 2

Kelios minutės iki vidurnakčio. Graži vasario naktis. Šviesi, apšviesta saulės atspindžio mėnulyje šviesos, tyli. Ramu aplinkui, taiku.

Šviečia pilnatis. Mėnulio šventė, mėnulio ryškiausios mėnesio dienos. Jis šviečia drąsiai, lyg sakydamas, kad viskas aplinkui dabar apklota magiška pilno Žemės palydovo skraiste. Dangus lyg užklotas įskilusio ledo šydu, greitai plaukiančio virš mano galvos ir karts nuo karto parodančio už jo slypinčios galaktikos platybes. Matau ryškią žvaigždę greta mėnulio. Ji, atrodo, plaukia, skrenda kažkur skubėdama. Maniau, kad tai mūsų kaimynų kelionė, deja apsirikau. Norėjau tuo tikėti, patikėjau minutę, kelias. Buvo gera įsivaizduoti matant galaktikos gyventojų gyvenimą. Ne, visgi žiburiukas danguje sklando visatos raizginio taške, tai tik debesų ižo iliuzija, ji niekur neskuba. Tai ne kaimynai. Stovi, laukia. Matau visatos dalį virš savo galvos. 

Nuleidus akis matau tylų naktinio poilsio išskubėjusį miestą. Nusišypsau. Gražu mūsų Žemėje. Kiekvienas lopinėlis, atrodo, toks šiltas ir jaukus, savas, mylintis. Spinduliuojantis gyvybę, gėrį. Jaučiuosi laiminga, gimusi šioje realybėje, šioje Žemės planetos realybėje tarp nesuskaičiuojamo kiekio kitų realybių ir pasaulėlių. Čia aš galiu svajoti ir tikėti savo svajonėmis vis palikdama vietos mistikai, nes visa, kas vyksta už žemiečių suvokiamų ribų, tėra tik hipotezės. 

Ramybė ir yra harmonija, pilnatvė, o aš ją jaučiu. Jaučiu visatos bangas savo kūne. Aš esu visata. Kiekvienas net menkiausias lopinėlis yra visata. Mes esame visuma, bendras ryšys, išsiskleidęs meilės žiedas. 

Aš myliu gyvenimą, kaip ir myliu tave. Myliu viską, visatą. ॐ

sausio 17

Sėdėjau hair cocktail bare, laukiau Martyno ir nežinojau kur dėtis. Tai nusprendžiau parašyti.


Mylėk gyvenimą, mylėsi ir pats save. Arba atvirkščiai: mylėk save, tik tyrai, ignoruodamas besiveržiantį egoizmą ir savimeilę, ir mylėsi gyvenimą! Ne tik jo subjektyviai suprantamą grožį,  bet ir pyktį, tamsą, antipatijas, kurios pamilus praras savo engiamą vardą. Visa tai susimaišys su nuostabia akį traukiančia estetika ir perkels į kitą būvio erdvę,  lyg aukštesnę, pakilesnę sąmonės pasaulėlio ertmę. Kažin, ar kas norėtų pasprukti iš to psichodeliškai magiško pasaulėlio į pilkai-juodai-baltą "realybės" pasaulį. Realybė yra tai, ką tu pats tuo vadini. Net sapnai yra realybė. Juos matai, jie egzistuoja, todėl jie yra realūs. Galbūt ne fiziškai,  galbūt ne šioje mėlynosios Žemės planetoje, bet jie yra. O kam atsiriboti tuo, ką matome sapnuodami, o tiksliau jaučiame,  jei turime visus tris jutimus: regą, klausą ir jutimą. Kiekvienas mūsų turime didžiausią laisvę "point of view" pasirinkimui. Mylėkim gyvenimą ir jis mylės tave. Cheers!

Reminder

Priminimas sau ir jums:

Gyvenime svarbu visada išlikti čia ir dabar, dabartyje, akimirkoje, neperkialiant jokių minčių į tai, kas buvo ar bus. Dabarties emocijos, samprotavimai ar pasirinkimai visada yra nesustojančios vietoje laiko grandinės dalis, kurios kūrėjai esame mes patys. Nenustokim būti tikraisiais “aš”, nes nusivylimas pačiu savimi yra vienas labiausiai geliančių širdį jausmų.

Kančia

Mūsų kančios pagrindą sudaro tai, jog mes pamename, kokia yra mūsų kilmė ir ką mes čia veikiame, ko ieškoti atvykome, ir tas žinojimas yra lyg tikrojo aš priminimas, todėl norime vėl grįžti atgal į 'gimtinę' - visatą. Norime išsivadavimo, bet tam reikia laiko ar kažkokių suvokimų, kuriuos stengiasi kuo greičiau užgesinti ši realybė ir visa jos sudaryta sistema. Tokiais metų laikais, kaip pavyzdžiui vasaromis, nebesame sistemos vergai, esame priklausomi tik nuo savęs, o ne nuo sistemos ( pavyzdžiui mokymosi įstaigų ) todėl jaučiamės taip nuostabiai puikiai, laisvai. Esame tuo, kuo norime būti. Kuo norime būti iš tikrųjų; darome tai, ko trokštame tyriausiai. Galime skirti dėmesį tikriems klausimams ir jų atsakymų paieškai. Jausmams. Sąmonei.

Tačiau sistemą galima kažkokiu būdu pažaboti, kad ji tau taptų gelbstintis aspektas, kad ji padėtų siekti tikrojo aš, o ne priešingai - trukdytų. Ieškant tikrojo savęs, visos baimės, tai yra ego ( nes būtent ego sukuria baimes), kerta tam kelią, kad nepriartėtumėme prie žinojimo ir suvokimo. Na, nes antraip sistema taps mano-tavo-mūsų vergu, o ne priešingai. Ji bijo jo. Ego to bijo. Ego siekis - materialinis saugumas, turtai, finansinė gerovė, valdžia, išorinis grožis ( tik jokiu būdu ne vizualiniai menai, nes tai - kūryba, kuri ateina iš "vidaus", jausmų ), gerovė SAU, o tikrasis tu-aš-mes trokštame vienos bendros empatijos. Siekiame gerovės ir meilės mums.

Kai kelią pastoja tam tikros baimės, verčiančios norėti nustoti egzistuoti, reikia prisiminti, kad tai tėra vienokie ar anokie iššūkiai. Kartais stipresni, netgi užgožiantys žinojimą, verčiantys imti neigti visa, kuo ką tik tikėjai ir taip užtikrintai spindinčiomis iš laimės akimis ėjai link, o kartais tik priverčiantys sunerimti ir susimąstyti, ar viską darai gerai. Tačiau kuo daugiau baimių, tuo arčiau esame savojo tikslo. Juk ego nenori pasiduoti, juk ji praras visą galią..

Kuo arčiau, tuo baisiau, o perlipus baimes ir jas išsprendus teisingu būdu, būsime būtent ten, kur norime būti.

Ah. Giliau atsikvėpiau. Gera tai vėl prisiminti, kai jaučiuosi tokia sugniuždyta baimių. Šis priminimas, atėjęs iš pačios savęs, visai kaip saulės spindulėlis - motyvuoja labiau save mylėti.

Kai sakau, kad jaučiuosi svetima čia, kad jaučiuosi tvyranti kažkokioje kitoje terpėje, kitame ore ir viską stebinti iš šalies - aš būnu šitokioje realybėje. Va ten ten ten toli galvoje, kur vien žinojimas. Ir ramybė.

R.

Komentaras

.. tęsiant praeito įrašo temą.

___________________________________________________

Būtent, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, todėl turiu blog'ą, kuriame reiškiu savąją. 

Ir labai malonu, kad parašei tai, kokias Tau mintis sukėlė mano įrašas. Įvairūs komentarai visad laukiami.

Bet luktelk, anonime, aš juk ne veltui įterpiau faktą, jog suprantu kiekvieno individo skirtingą galvoseną:

Tokie pastebėjimai primena, kad ne visų galvose mintys samprotauja tuo pačiu greičiu ir svarsto apie tuos pačius dalykus. Aš tai, žinoma, pilnai suprantu, tačiau retkarčiais kažkoks blokas, nenorintis įsileisti supratimo, priverčia tai pamiršti.

Šios eilutės atskleidžia net neužšifruotą faktą, jog puikiai suprantu, kad kiekvienas iš mūsų turime skirtingų kompleksų ir skirtingu metu imame žiūrėti į santykius rimtai. Aš tolerantiška, todėl tai priimu kaip "ne savo planetos žmonių" reiškinį ir tiek, nesmerkiu to.

Žmonės skirtingi, visi tai puikiai žinome ir girdėjome, bet visgi pasikartosiu. Aš tokia, tu anoks. Nieko keisto ar įspūdingo, tiesiog man tai kelia milžinišką smalsumą ir verčia raukyti antakius.

Panašu, kad anos planetos mąstymo planą galėsiu perprasti tik teoriškai, ne praktiškai.

Tačiau visgi mane neramina tai, kodėl išvis egzistuoja toks klausimas, kaip kad nuo kelerių metų derama/reikia pradėti galvoti apie santykius rimtai? Ar tai yra kažkokia lyg į marmurą amžiams išgravituota taisyklė, kad kiekvieno jaunuolio brendimo eigoje turi pasireikšti šitokios mintys? Mano ( nesuklysiu sakydama, kad ne mano vienos ) paauglystėje to nepasireiškė. Ne, nemeluoju. Kam man meluoti savo pačios internetiniame dienoraštyje. Niekada nenorėjau būti su vaikinu just for fun ar kad būčiau jo draugų kompanijoje.. arba dar dėl kokių nors priežasčių. Kiekvienąkart patekusi į tą sankryžą, kuri išsišakoja į "likime draugais. TIK draugais" ir "taiptaiptaip,noriu būti su tavimi visą gyvenimą. Taip, tu mano žmogus!" nebuvo jokių tarpinių variantų. Nes norėjau rasti savo žmogų. Savo, su kuriuo galėsiu praleisti gyvenimą, kuriam nereikės parinkti tam tikros kaukės, kurį matysiu visiškai laisvą, atvirą, kurio mąstymas sutaps su manuoju.. ir dar daug kitų labai svarbių dalykų. 

Tuolab aštuoniolikos - devyniolikos metų žmonės toli gražu nėra nepajėgūs mąstyti ir priimti sprendimų kūdikėliai. Kiek daug tokio amžiaus žmonių vardų jau nuaidėjo per visą pasaulį dėl savo pasiekimų! Nekalbu apie grožį ar komercijos pagrindu vykdytus projektus, pvz pop muzikos jaunieji atlikėjai (o visgi jų šlovė nebūtų tokia didinga, jei jų tėveliai nebūtų sukišę tų kelių tuzinų tūkstančių šlamančiųjų žymiems ir įtakingiems prodiuseriams) arba realybės šou skandalistus. Tai kaip ir įrodo, jog nereikia mums savęs taip gailėti ir bijoti lįsti į atvirą vandenyną, nereikia bijoti pasitikėti savo tikraisiais troškimais, o ne vaikiškai, bet saugiai, tūnoti tėvelių užantyje ir lyg skirtingų skonių saldainius ragauti įvairiausias patirtis. Bet tik šiaip sau, o ne rimtai. Na nes o kam gi rimtai, mes juk dar tėvelių mažyliai.. 

Ne, nesam tokie ir nėra reikalo taip galvoti. 

Vsigi galbūt tai veda į nepasitikėjimą savimi? Panašu, kad taip. Saugumo jausmo stoka, kurią glaisto žinojimas, kad visa tai nėra rimta.

P.S. Ne, tai nėra susireikšminimas, o tik minčių išdėstymas garsiai. 

R.

Mokykla

• Nemaniau, kad vėl teks lyg iš seniai užkastų praeities požemių išvysti kai kurias situacijas. Man tai patinka, žinoma. Puiki socialinė ekskursija po jau istorija tapusius koridorius. Šiandien prisipildžiusi ir bene išsiurbusi iš žmonių, kurie to net nespinduliavo (ir tikrai neįtarė), to taip išsiilgto rūpesčio ir jaukumo jausmo ir vėl į viską ėmiau žiūrėti iš stebėtojo pazicijos. Vėl tame burbule, kuriame net oras, atrodo, kitokio tankio ir jutimo, nei kad visur aplinkui.

  
  

  Tokie pastebėjimai primena, kad ne visų galvose mintys samprotauja tuo pačiu greičiu ir svarsto apie tuos pačius dalykus. Aš tai, žinoma, pilnai suprantu, tačiau retkarčiais kažkoks blokas, nenorintis įsileisti supratimo, priverčia tai pamiršti. Šiandien teko susidurti su situacija, kai bendraklasis neatsargiai išsidavęs gėdijosi to, jog turi merginą. Na taip, santykiai, toli gražu, ne tokie, kokių siekiu, puoselėju ir noriu aš (mehehehhee ir netgi turiu), bet visgi jie drauge, o tai reiškia, kad yra kažkokia abipusė trauka. Galbūt todėl, nes siekia kažkokios naudos, kad ir noro turėti bent ką nors, noro išmokti pažinti priešingą lytį ar dar kas nors iš tos operos (tai man, žinoma, nepriimtina), bet visgi SIEJA. Ir gėdytis to.. Oh well. Maniau, kad kuklumas kalbant apie santykius išnyksta peržengus ~6-7-8 klasių ribą. Vieniems anksčiau, antriems vėliau. Na bet.. Bet dvyliktoje.. Aštuoniolikos, kai kurie beveik devyniolikmečiai, o śitaip elgiasi. 

  Wow.

  
  

  Dar viena įdomi patirtis šiandieną pasitaikė paprasčiausiai betiksliai, niekur neskubant vaikštinėjant viename iš mokyklos korpusų. Puikus būdas matyti skirtingus besiformuojančius arba jau sugadintus Ego tiesiog einant siauru koridoriumi. Mimikos, gestikuliavimas, noras garsiau sušukti, keiksmažodžiai ir įžeidimai tiesiog iš tolo rėkia "I'm better than you", o pro praviras klasės duris matosi mergaitė, su tokia perdėta savimeile žiūrinti į veidrodį.

  
  

  Viskas taip įdomu. Tokie absolutely kasdieniai vaizdai manęs niekad nenustoja žavėti.

  Žmonės įdomūs.

  
  

  
  

  R.

Nesistenk, tada bent žinosi, kodėl nesi įvertintas.
Ir neįrodinėk, ne ne, niekada, nors ir esi teisus, nes žodžius lengva iškraipyt. Tiesiog būk tas šūdas visame tame jovale. Bus gal geriau. Priprasi.

kasmanogalvai

Susimaišiau. Literaliai.

Dabar net kalbėt sunku. Tiesiog. Jo. Taip. Ne? Nežinau, rimtai.

pilka.

Kovo septynioliktoji arba Kalėdinio sniego atpirkimo savaitė.
Aš vėl imu jausti nostalgiją toms vietoms, kuriose nė karto nebuvau, tam orui, kurio nė gurkšnio neįkvėpiau, toms gatvėms, kurias kiekvieną minutę užpildo tūkstantinių žmonių srautai. Kur stresas ir depresija - įprasti pojūčiai. Galbūt ten jausčiausi sava.
Man vėl žūtbūt reikia pabėgti. Bent akimirkai.
Aš vėl noriu į Sapiegos senąsias kapinaites ant kalvos. Kad būčiau arčiau dangaus, kad laisvę jaučiau.
Gera jausti ramybę, kurios vėlgi nebejaučiu.

 

картина

Russian letters are so beautiful, isn't it?

Okay, here's my triptych.

Feel free to write comments.

Outside with B.

Portrait

It is so wonderful to get a portrait 
I'm so excited! Thank you so much, Jurgis!

2013.04.08

Noriu parašyti laišką. Išsiųsti. Ir gauti atsakymą. Nenoriu žinoti, kam rašau, nenoriu, kad žinotų, kas rašo.

Sunku žvelgti į akis, matyti.

Išgirsti kartais nėra geriausia išeitis. Girdi, klausai, bet jautiesi.. po ledo sluoksniu žiemą.

Tuk tuk. 
Kas ten? 
Čia tavo galimybė. Išeinu, neatidarei durų laiku, pavėlavai.


Sėdi ant palangės trečiame aukšte. Kojos nuleistos žemyn. Ten, tolumoje, miesto šviesos. Priešaky - miškas, pušys, kurio viršūnės nenustoja siūbuoti vėjo taršomos. Šalia tavęs žmogus, kuris stengiasi elgtis tinkamai, stengiasi, kad viskas būtų gerai, žmogus, kuris tau reiškia daugiau nei daug. Tiesiog. Visi nori gėrio. Ne visiems pavyksta. Kaip elgiesi tu, jei imi velti klaidą po klaidos? Kaip sustoti, norint rasti tinkamą kelią? O gal.. vėl suklysi?. Nebijai?


Paleisti. Sunkiau. Nei. Kada nors. Buvo. Galima. Įsivaizduoti.

Silver Moon

Pasitikėjimas ir artumo pojūtis yra tobulas derinys. Tai pajutusi jaučiu visišką sielos pilnatvę.

Tapau priklausoma nuo dalies nežinomybės, troškimų, melanchonijos ir pokalbių iki sielos gilumos.
Gyva muzika, kur ji, kai jos reikia dabar ir čia.
Tas švelniausios plunksnos prisilietimas kūnu, kur jis, o ir kodėl jis mano galvoje, kai  sieną it stiklinę aš jaučiu.
Kuo tikėti, ko klausyti..?
Kodėl aš nuolat perpildyta klausimų pačiai sau.
Gal man derėtų nustot mąstyt? Akimirką? Galbūt. Bet ne šiandien, ne.