2012 m. gegužės 9 d., trečiadienis

Vėl ji .

Kaip aš noriu kartais nieko negirdėti. Ne tiesiog apkursti, o ignoruoti viską, kiekvieną garsą. Ji tokia šlykštynė. Nekenčiu jos. Kiekvienas žodis skirtas man, iš jos lūpų sklinda su panieka, o aš turiu būti ta marionetė, kuri kiekvieną paliepimą staiga imtų vykdyti? Haaa, negausi. Jau geriau pakentėsiu, o tada bus laisvė. Lašelis ramybės. Kad ir neilgam, bet jau milijoną kartų geriau.
Noriu į Vilnių. Gyvent ten, šito kaimo bamboje, kad galėčiau kartkarčiais pabėgti pati nuo savęs. Nuo kalbų ir žmonių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą